Artėja vidurnaktis, aš einu į autobusą numeriu(raide?) M.
Gegužės pradžia, bet čia į pietus nuo Lietuvos, čia jau ganėtinai šilta, tačiau reikalavimas ilgos kelnės ir ilgos rankovės.
Autobuse jau važiuoja pora veikėjų. Arba K85 arba K110, nes tik šios trasos startuoja vidurnaktį.
Išlipu(veikėjai irgi išlipa) ir einu link stadiono trumpiausiu keliu per aikštelę per šoninius vartus, jau buvau čia prieš tai šiaip pasivaikščiot, paskui atsiimt startinio paketo, sutikrinti bėgimo paketą, išklausyti vadinamojo briefingo.
Kojos lengvos, nebijau, nėra jaudulio. Yra jaudulys. Bet ne tas myžalinis. Jaudulys, kad tuoj prasidės “išėjimas” truksiantis 12-13val. Tiek pasiskaičiavau pagal savo galimybes įveikti K85 trasą, 80km aplink Innsbruką. Teko patirti taką aplink Vilnių? Tai čia panašiai tik Alpėse.
Alpės. Apsigyvenau Innsbruko centre, per kambario didelį langą visu didingumu, neatspėsi - Alpės. Gerai įsižiūrėjus matosi Seegrube viršūnė, po varžybų ten kopsiu.
Innsbrukas. Miestas, kuriame gyvenčiau ilgam. Plokščias mini didmiestis, kur didžioji dalis transporto dviračiais. Pasuki galvą kairėn - kalnai, pasuki dešinėn - kalnai, su salyga, kad eini lygiagrečiai kalnų, nes kitaip kalnai būna priekyje arba už nugaros. Supranti?
Visuomeninis transportas nuostabus. Miestiniiai, regioniniai autobusai, tramvajai. Visur iš visur į visur gali patekti be automobilio.
Nusipirkau wochentiketą, pasiteisino, iki norimų įkalnių privažiuoti, o ne eiti per miestą kelis km.
Startas naktį, bėgimas naktį. O taip! Apie penkias - šešias valandas tamsoje, su savim, su kalnu, su upeliu, su akmeniu, su kitais žiburėliais. Jeigu judi išilgai kalno siauru takeliu, tai pažiūri viršun - nieko nesimato už kelių metrų, pažiūri apačion irgi neaišku kiek riedėtum ten…
Turėjau daug elementų, o panaudojau tik pirmus tris kažkokius monstriškos talpos.
Vos kelis kilometrus nubėgus priešais akis visų ūgiu aukštas žmogus šleptelna ant pilvo ir kažkokiu keistu būdu jo gertuvė iškrenta iš kažkur ir… Nurieda ten apačion kur nesimato kiek riedėtum. Bet ji dar matosi ir neberieda, nes užstrigo už siaurių medelių kokiais 3 metrais žemiau nuo takelio. Nepasieksi paprastai. Atsikelia, jam viskas gerai. Sustoja kažką skėsčioja, gal bandys pasiimt.
Pasiekiu pirmą ir paskutinę viršūnę, čia yra sniego. Rankos šala. Rankos sušala. Pirštai vienas kitas pusiau nejautra. Dar apačioj nubėgus vos kelis kilometrus nusiėmiau striukę ir ilgas rankoves, ten šilta, per daug. Čia viršuj nelabai. Bet viršūnė reiškia, kad dabar leisimės, nieko nesirengiu. Keli kilometrai ir atšyla rankos.
Ruošdamasis prisiauginau antras kojas. Ką? Išsimokiau išnaudoti trekkingo lazdas. Užtrukau porą mėnesių kol pradėjau jausti, kad jos nebeatima energijos, bet ir leidžia ilgiau judėti, sumažinant krūvį kojoms ir korpusui.
Išvis pirmą kartą ruošiausi varžyboms, ta prasme daugiau nei vienas kontrolinis ilgas porą savaičių iki varžybų. Du mėnesiai kaip iš vadovėlio. ~3000m sukilimo pasirodė pakankamas argumentas, kad to vieno prabėgimo gali neužtekti norint nenumirti kelis kartus per varžybas.
Užsirašiau į “pleasure runner” startinę grupę. Pastato gale kai startuoji. Tai taip ir ruošiausi. Kad būtų sąlyginai lengva sujudėti, kroviau wattus į kojas ir prisiauginau antrąsias kojas - lazdas. Techninė informacija lentelėje apačioje.
Pasiteisino, nesutraukė jokio raumens, o tai būdavo kiekvienų varžybų palydovas.
Beveik nedariau bendro fizinio.
Visas varžybas lynoja, nėra saulės. Na idealu, nešunti, neišgarini skysčių. Taip pat gauni slidžias šaknis, plaukiančius iš po kojų tešlynėlius, sviestinius akmenis ir kitas linksmybes.
Pasiekiu drop-bag stotelę. Stotelė, kur pasidedi ką nori, kad pasiimt vidury varžybų. Dar pilnas jėgų iššaunu į antrąją pusę ir tik belipant į eilinį kalną oplia siena. Dingo jėgos, viskas. Nebegaunu energijos iš maisto nes ten pilve pilnas stop. Nes padariau klaidą ir išgėriau kažkokio “Sports drink” nemažai… Ot sugalvojo… Kas tau yra?
Taip stumiuosi ~20km, aukštyn žemyn, net tiesiai paeinu, kojos nelaiko, akyse spangulys, lyg išsijungsi tuoj, prieš varžybų inspektorius pasitempiu, kad nepašalintų.
Nusibezdu padoriai… Įsijungia pilvo visi mechanizmai. Pokšt ir kaip naujas! Gaunu visą energiją kas ten buvo sustoję.
Paskutinė maisto/gėrimų stotelė. Iki finišo tiesiog spaudžiu tempiniu greitu, nes galiu, nes viskas veikia, kojos nešasi pačios, kažką dar net pasiveju, lyg nebėgta kątik 70+ km.
Artėju prie stadiono, artėju prie finišo, jau deklamuoja vardą pavardę. ~12:25 kaip nebūta. Rytoj štrudelis. Nenoriu miego. Dieną prieš startą pavalgydavau ir miegodavau, po pusryčių, po pietų, po vakarienės. Nenoriu sako… Grįžtu, apsitvarkau, padedu galvą ir išsijungiu.
Trasa pakankamai įvairi, gauni ir daug techniškų takelių su šaknim, akmenim ir purvu, plento, stačių įlipimų, greitų nusileidimų. Kartočiau.
Pasiruošimas:
