Einu Chamonix gatve ir braukiu ašaras.
Savom kojom nuo starto šių gatvių nepasiekė 30% dalyvių.
Išsišnypščiu nosį, nusibraukiu į ranką, raudonas dryžius.. ok. Kitą dryžių gavau prieš kokius 25km braukdamas ranka per apsauginį lyną, kur buvo atitrūkusi gija ir perrėžė visus keturis pirštus kiaurai odą ir mėsas.
Ranka pirmą kartą per visą trasą be dangos, išsirengiau iki marškinėlių paskutinėj maitinėlėj. Oras šįvakar panašus į vasarą. Startavom su pirštinėm.

41-ma valanda ir 156-tas kilometras tranze.
Šamoni voodoo veikia be priekaištų. Ausys ir smegenys jau nebegali priimti prancūziško garsinio palaikymo, taip jau įkyrėjo per beveik dvi paras.. Tik pasiek civilizaciją nelygu kokiu paros metu, palaikymo gausi kibirais. O čia, Chamonix, visa tai tik dar labiau sutirštėja, žmonės laukia grįžtančių zombiukų.
Kur buvau, ką mačiau, kodėl mačiau, ar mačiau, su kokiu savim koviausi trasoje viskas persipynę ir neturi vientisos linijos. Viskas vienu metu.
Niekas neturi prasmės ir turi. Kodėl čia reikėjo tiek susivarginti. Aš - finisher’is.
Laiko jutiminė atkarpa ne 41 valanda o koks mėnesis “išėjimo” į tuos laukinius gamtos plotus ir vertikales.
“Miegojau” per visą laiką apie 14 minučių sėdint prie stalo pasidėjus galvą ant stalo sukeistų rankų. Jaunesniam yra tekę pabaliavot keliskart porą parų be miegojimo, tai primečiau kad ir pahikint šitaip įmanoma.
Haliucinacijos. Nusivyliau beveik nebuvo, tik kokių 20 minučių ant grindinio pradėjo matytis gražūs paveiksliukai ten kur iš tikro akmenys, tie pilki paprasti akmenys, nors iš kur man dabar žinot? Išsiblaiviau greit ir nebeliko gražumėlių.

Kuo arčiau finišo tuo fantazmagoriškiau atrodė maitinėlės, ypač naktinės. Keli dar nelūžę žmogėnai tarška prie stalų, keli trūkę ant stalo, kiti po stalu ant suolo ir pan. Sutinki žvilgsnį bet jis besielis. Ateini jie ten yra guli, tarška, išeini - lieka. Neaišku kaip ir kada jie ten papuolė išvis ir ką čia veikia… Su pirmu truliku grįž namo?
O dar įplaukė keli nežmonės.
Miegodavo ir kitaip. Pavyzdžiui vidury kalno po medžiu apsigaubęs apsiaustu nuo lietaus. Kitus mačiau ramiai besiklojančius guolį ir gulančius tiesiog ant žvyrkelio ant šalto kalno. Tie žmonės pagalvojau ne pirmą kartą ir žino ką daro.

Pirmą ir paskutinį dropbag punktą pasiekiau kupinas jėgų, apie 100km po 24 valandų nuo starto. Išsitraukiu telefoną, energijos 10%, pažiūrėjau kas suėdė, kamera, kažkaip įsijungusi nuo sušlapimo ar pan… Supakavau į zip su papildoma baterija.
“Pamiegojau”, pasikeičiau marškinėlius, kojines, batus. O taip, batai jau buvo murkdyti kilometriniuose tešlynuose, pėdos išbrinkusios nuo drėgmės bet pūslių minimumas. O pėdos vistiek “degė” ir taip iki finišo. Ir koks tai malonumas paskui nutraukti tas kojines koks saldumas ir tikėjimas rytojum pilnai.
Nusibakterinau ir persitepliojau jautriąsias vietas.
Šis punktas neskirtas varžybų tęsimui, viduje šilta, ramu, ir ant sienos LABAI DIDELIS užrašas su rodyklėm: AUTOBUSAI Į CHAMONIX TEN »>
Miegoti nelabai įveikiama nes kažkas nesusitvarkė su garso įranga ir girgždino per mikrofoną žvygiančio asilo-kiaulės hibrido balsu.
Išeinant tarpdury sustabdo kit-check, parodyk telefoną, antkelnes ir dar kažką. Surodau, išleidžia.

Jau trečia para po finišo bet dar moku kainą. Galvos vėruliai, pūslelinė lūpose ir nosyje, dvigubos apimties dešinė blauzda, pėdos kraujosrūvose ir mėlynėse, dešinės šlaunies išorė nutirpusi, karščio priepuoliai naktimis, bet jau baigėsi stresiniai/hipoterminiai šaltkrėčiai kuomet tiesiog guli ir purtaisi, nors yra šilta..
Nevisada suvokiu aplinką, atrodo lyg per atstumą ar per televizorių viskas aplink.
It koks kvantinis pezalas, vienu metu ir trasoj ir Šveicarijoj povaržybinėse atostogose. Einu kokiu gražiu slėniu šveicariškose priealpėse bet ir leidžiuos ytin technišku akmenuotu TDS jovalu. Nežinau kaip susirinkti save į vieną gabalą. Aš ir ten ir čia, ir čia ir ten. Ir eik tu n..

Nežinau kaip bet žinau kad. Šis nuotykis kažką persuko mano viduje. Kažkuri mano dalis dar yra toje trasoje, gal ten ir liks. Laikas patieks atsakymus ir tikimai mažiau dramos.

Antroji naktis. Dangus giedras. Pilnutėlis mėnuliukas, toks blynas pusė dagaus. Idant žibintas, asmeninis trasos šviesulys.
Ale taip užstaugsiu, kad niekas neišgirs.

Ši kelionė prasidėjo prieš daugiau nei metus gavus utmb 100k indexą Innsbruko varžybose, nes tai sąlyga registruotis į TDS. Tuomet net negalvojau apie tai. Austrijoje buvo pirmos varžybos kalnuose, pirma pažintis 80km trasoje. Antros gavosi TDS 156km trasoje.

Pati pradžia tai jau kaip nebus energinga, visi kopia kaip pašėlę. Nėra tekę dalyvauti tokiomis oro sąlygomis, matau kaip žmonės stoja ir išsipakuoja.
Sąlygos tokios kad dukart pakeista trasa su pailginimu apie 7km ir nukeltas startas 40 minučių, pašaldant susirinkusiuosius pastovėt prie starto..
Dar kylam, jaučiu kad šalta ir nešiltės, stoju ir aš, antkelnės, rankovės ir pirštinės.
Vėliau trasoje nusi/apsi renginėt tenka prieš ir po kiekvieno kalno daugybę kartų nes arba hipotermija arba perkaitimas.
Varžybos šaltu oru man? Aš hipotermiją galiu pasigauti atsidaręs šaldytuvą. Nors šiaip šaltį mėgstu bet jis manęs - ne.
Viršuje nelaimėlius šildo spec akvariume su gelbėjimosi apsiaustais.

Rūkas, sniegas, šaltas pūgos vėjas, avių varpeliai ir tie vilnos kamuoliai ramiai skabo kažką randa ant tos šaltos žemės.
Matomumas du trys metrai.

Tešlynai. Laukuose, na mirkai kojas gal nukrenti, jeigu mažiau pasisekė nukrenti taip kad išsitešlini taip jog nebepasiimsi net maisto iš kuprinės nes rankos viską ištešlins ką palies.
Dar yra įdomesni tešlynai prie skardžių kur vienas slystelėjimas ir garmėsi kažkur toli toli..
Slystelnu, kažkaip korpusas pasisuka 90 laipsnių ir visu ūgiu minkštai įsėdu sugulu į rudą marmalynę. Guliu. Skardis toli - ok. Nieko neskauda - ok. Atsikeliu, nugara užpakalis, kuprinė, rankos, lazdos viskas apsivaflinę.
Pasisekė kad maitinėlė neypač toli buvo. Nuėjau į wc apsiplauti rankų ir lazdų. Spaudimo nėra, vanduo tik kapsi, bet rankos ir lazdos švarios. Pavalgiau pagėriau, grįžtu į wc, nebeleidžia sako nėra vandens. Geras “timingas” pagalvojau ir išvykau.

Po finišo batai nuo sudžiųvusio purvo kaip metaliniai skląsčiai, vos lankstosi ir viską spaudžia, o miegamasis vertikaliai 70m pakilt į kalniuką dar.. Sunaudoju kažkokias dar jėgas pasiimt dropbagą. Ir kažkaip namo.

Daug pykčio gale, ant tų visų aukštyn žemyn. O kas tave čia vertė atvažiuoti ir stoti prie starto linijos. Atsakymo nėra. Neklausinėk ir niekas nemeluos.
Mes tai darom nes kažkodėl. Nes norim patirti, būti dvejose vietose vienu metu, matyti gražius paveikslėlius.

Pusantro mėnesio iki varžybų nusirašo IT band’as. Skausmą permeta į kelienus. Tai pačiu laiku. Ne ironiškai čia. Tik tuomet pradėjau rimtai daryti fizinį pasiruošimą. Padeda bet kaip žinia nieko greitai nebūna. Kelis išbėgimus taip surakina kelieną, kad net eiti nesigauna..
Tokio sudėtingumo trasos įveikimo bėgte iliuzijos neturėjau, todėl treniravau ir greitą ėjimą su 3kg papildomu svoriu. Ėjimas yra lėčiau už risnojimą bet žymiai pigiau energijos sąnaudų ir streso visai grandinei atžvilgiu.
Į finišą taip ir įėjau ~11:30/km tempu.

Koks šlykštus buvo “teiperis”. Iš esmės sirgau ir slydo stogelis. Dvi savaitės iki starto. Klaikus periodas.

Laikas miegoti bet aš trasoje su gražiais paveikslėliais.